Kiekvienos šalies vestuvių tradicijos – unikalios. Jos formavosi veikiamos daugybės istorinių, politinių bei kultūrinių aplinkybių. Visuomeninė santvarka, pačios santuokos samprata ir net tautos mentalitetas taip pat turėjo įtakos vestuvinių tradicijų raidai. Papročiai – tai gyvas organizmas, kuris ne tik yra veikiamas, bet ir veikia pats. Jis laužo stereotipus bei peržengia valstybių sienas. Todėl kad ir kokiame Europos regione bebūtume, kai kurių vestuvinių tradicijų atspindžius galime nesunkiai atrasti ir už tūkstančių kilometrų esančiuose kraštuose. Pabuvojome saulėtoje Ispanijoje, kur kelias iki mylimosios nušviečiamas šimtais žibintų, nusikėlėme į temperamentingų italų kraštą, kuriame nuotakos puošiasi juodai, aplankėme keltų bei vikingų kraštus, kur itin svarbų vaidmenį ir šiais laikais atlieka mitų pagrindu susiformavę papročiai. Baigdami straipsnių seriją „Vestuvių tradicijos užsienyje“, kviečiame Jus sugrįžti į mūsų kraštą ir prisiminti, kokios tradicijos lydi naujos šeimos kūrimą čia – lietaus ir rūko žemėje – Lietuvoje.
SENOSIOS LIETUVIŠKŲ VESTUVIŲ TRADICIJOS – AR TIKRAI VISKĄ APIE JAS ŽINOME?
Nuotakos nešimas per tiltą, vėliau kaladės skaldymas susirinkusių svečių akivaizdoje ir vaidybos elementais prisotintas stalo užsėdimas bei jo išpirkimas – tai keletas iš dažnai sutinkamų lietuviškų vestuvių elementų. Tai labai nedidelė dalis tradicijų, kurios išliko ir yra propaguojamos šiomis dienomis. Vis tik ar kada susimąstėte, ką jos reiškia ir ar išties tai lietuviams priklausantys vestuvių papročiai? Tad kviečiame prisiminti ne tik šių tradicijų reikšmes, bet ir tuos lietuviškų vestuvių elementus, kurie vis labiau grimzta į praeitį.
Jei dalyvavote lietuviškose vestuvėse, tai veikiausiai matėte, kaip jaunikiai atlieka įvairias jiems skirtas fizines užduotis. Jei nesate matę, tai tikime, jog bent jau girdėjote: susirinkusiems stebint mūsuose jaunikis skaldo malkas, o Vokietijoje, pavyzdžiui, jaunieji pjauna rastą. Kaladės suskaldymas susirinkusių svečių akivaizdoje, tai ne kas kita, kaip jaunikio jėgos ir ištvermės išbandymas. Čia išryškėja ir pagrindinis skirtumas tarp mūsų bei kituose kraštuose gyvuojančių tokio tipo tradicijų. Mat Lietuvoje fizinę užduotį atlikti turi vyras. Tuo tarpu daugelyje kitų Europos kraštų ištvermę patikrinančias užduotis jaunieji atlieka drauge. Tai rodo, jog darbo pasidalinimas šeimoje įvyksta vos tik ją sukūrus ir atspindi pačios mūsų visuomeninės santvarkos dėsnius.
Vaišių stalo užsėdimas, kuomet jį „užima persirengėliai“ – tai vienas iš tipiškiausių lietuviškų vestuvių papročių. Pagrindinė jo funkcija – pralinksminti susirinkusius ir padėti visiems „apšilti“, gerai nusiteikti. Mat atvykę jaunieji, norėdami susėsti prie stalo, turi atskleisti savo iškalbą bei visaip demonstruodami išmonę – palenkti savo pusėn jų vietoje sėdinčius „nekviestus svečius“. Išsipirkti vietą prie stalo turi ne tik jaunieji, bet ir pamergės su pabroliais. Tad liežuviu „pamalti“ tenka visiems iki vieno.
Nuotakos nešimas per tiltą – taip pat pramoginę funkciją atliekanti tradicija, kuri į senųjų papročių gretas pretenduoti negali. Mat atsirado ne taip jau seniai – sovietmečiu. Manoma, jog ši tradicija yra labiau šiuolaikinė ir kilo ne kur kitur, kaip Lietuvos sostinėje, Vilniuje. Šios pramogos ištakomis laikoma idėja iškrėsti jaunikiui pokštą ir siekiant išbandyti jo ištvermę, pareikalauti jaunąją pernešti per patį ilgiausią tiltą. Vis tik tąsyk jaunikis tvirto sudėjimo pasitaikė, o ir nuotakos liesos būta, tad užduotis buvo įveikta, o idėja – paplito po visą kraštą.
Į lietuvių gyvenimą vis labiau skverbiasi ir populiarąjai kultūrai būdingi elementai, tad pabandykime prisiminti tas lietuviškų vestuvių tradicijas, kurios skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Štai XX amžiaus viduryje gyvavusius vestuvių papročius aprašančiuose veikaluose minima, jog po santuokos ceremonijos namo sugrįžusius jaunuosius prie durų pasitikdavo duona ir druska nešini tėvai. Ši tradicija gyvuoja ir dabar, tačiau unikalų paprotį gerokai iškreipė... alkoholis.
Dažnai vestuvėse matome, jog šalia šeimos gerovę simbolizuojančios duonos bei druskos pastatomas ir stikliukas su degtine. Tai ne kas kita, kaip sovietmečio palikimas, kuomet be degtinės neapsieita daugelyje švenčių. Dažnas reiškinys, kai šiuos velnio lašus jaunųjų tėvai „pagardina“ pipirais, prieskoniais bei kitais karčiais elementais ir primygtinai reikalauja juos susiversti į burną: „Juk ne visad gyvenimas bus saldus, tad pratinkitės, bus visko! Gerkit – juk tokios tradicijos.” – porina gimdytojai. Deja, tačiau su senosiomis tradicijomis tai nieko bendro neturi. Lietuviai nuo seno į gerklę pylė ne degtinę, o midų. Tačiau ir jam vestuvėse buvo skirta groti toli gražu ne pirmuoju smuiku. Anksčiau atsisveikinimas su jaunyste ir perėjimas į vestuvinį gyvenimą buvo suvokiamas kaip itin sakralus ir atsakingas procesas, tad apie jaunosios „girdymą“ alkoholiu nė kalbų būti negalėjo.
Vietoj dabar tiekiamo alkoholio senovėje į taurę buvo pilamas šaltinio vanduo. Už jaunuosius alkoholio sklidinas taureles kilnodavo svečiai ir būtent jie gerdavo į jaunųjų sveikatą. Tad, jei norite išvengti nesusipratimo ir nenorite įžeisti tėvų atsisakydami gerti alkoholį sakralaus proceso metu, perspėkite artimuosius apie tai iš anksto.
Beje, ar žinojote, jog tradicija jaunuosius pasitikti prie durų su duona ir druska atsirado ne taip jau seniai – XIX a. viduryje. Pasirodo, tikroji lėkštutės su šiomis gėrybėmis, kurias papildydavo ir tyro šaltinio vandens sklidina taurė, vieta – marčios kampas. Tai erdvė, kurią įrengdavo viename iš jaunikio namuose esančių kambarių. Marčios kampas buvo puošiamas prieš pat vestuvių iškilmes ir prie jo puošybos bent maža dalimi prisidėdavo kiekvienas šventės dalyvis. Nedidelis stalelis, bei sienos buvo puošiami lininės drobės audiniu, žalymynais, lauko gėlėmis. Jų nesant – medžių šakelėmis. Kiekvienas dalyvaujantis šiame rituale pats išsirinkdavo elementą, kurį norėtų patalpinti marčios kampe ir atsinešdavo jį pas jaunikį į namus. Tai būdavo palaikymo bei pritarimo šios poros santuokai ženklas.
Jei svarstote apie papročių puoselėjimą, tačiau niekaip negalite išsirinkti keleto tradicijų iš lietuviškųjų gausos, galite pasirinkti jau užmirštą, tačiau itin lietuvišką ir žavų paprotį, kuris siekia pagonybės laikus. Tai ne kas kita, kaip grūdų barstymas siekiant palaiminti jaunavedžius. Senaisiais laikais tautiečiai jaunuosius apiberdavo kviečiais, avižomis, miežiais, žirniais ir pupomis. Tokiu magišku ritualu jiems linkėta vaisingumo bei skalsos. Pripažinkime, juk toks lietuviškų gėrybių mišinys – puiki alternatyva svečiuose kraštuose užaugintiems ryžiams. Na, o jei nenorite rinkti grūdų bei pupų iš savo plaukų, tuomet lietuvišką skonį savo vestuvėms galite suteikti pasitepdami lūpas medumi. Taip XVI a. darydavo mūsų tautiečiai, kuomet jaunoji peržengdavo savo namų slenkstį.
Bet kokiu atveju, kad ir ką pasirinktumėte, atminkite – tai Jūsų šventė, todėl ir ritualai turi būti skirti Jums, o ne vien aplinkiniams linksminti. Tad sėkmingų pasirinkimų, mielieji!