Tuoktuvės Švedijoje gali priblokšti. Vis tik švediškų šaknų neturinčius dalyvius jos gali ir bauginti. Vikingų laikų pabaigą menančios tradicijos šioje šalyje vis dar gajos ir propaguojamos ne tik sezoninių švenčių, bet ir vestuvių metu. Žinoma, jokių gyvulių aukojimų Odinui čia jau seniai nebėra, tačiau šiuos laikus menančių papročių atspindžiai ryškūs ir dabar. Jie taip įsišakniję į šio atšiauraus krašto visuomenę, jog išimtys netaikomos net ir karališkos šeimos atstovams. Tad kokių gi vestuvinių tradicijų laikosi tiek Švedijos monarchai, tiek eiliniai piliečiai?
TRADICINĖS ŠVEDIŠKOS VESTUVĖS – VIKINGŲ LAIKUS MENANTYS PAPROČIAI IR KARŪNA KIEKVIENAI NUOTAKAI
Švediškos vestuvės kaip ir bet kuriame kitame pasaulio krašte – tai senų ir naujų tradicijų samplaika. Vis dažniau pastebima, jog šiuolaikinės poros tarsi stengiasi atrasti „savą“ vestuvių stilių ir, pasitelkę išmonę, naudoja net nebūtinai populiarius šventės akcentus. Kai kurie įsimylėjėliai planuoja mažas ir jaukias vestuves artimųjų rate, kai kurie susituokti išvyksta į užsienį. Dažnai švedai amžina meile vienas kitam prisiekia tiesiog savo namų sode, paplūdimyje ar kalvotose vietovėse nuo kurių atsiveria vaizdas į jūrą. Tačiau net ir iškeitę bažnyčios mūro sienas į gamtos prieglobstį, švedai nepamiršta tradicinių vestuvių ritualų bei atributų. Tokiu būdu suplakdami senąsias tradicijas ir išmonę į vieną vietą švedai kuria savitą vestuvių stilių, kurio unikalumas stebina ne vieną.
Vis tik, jei Jums teks dalyvauti tradicinėse vestuvėse Švedijoje, galite net neabejoti, jog jos vyks ne vėjuotoje pakrantėje, o bažnyčioje. Visai gali būti, jog tai bus ir vikingų laikų pabaigą menantis statinys. Mat šioje šalyje tikima, jog itin seni religiniai pastatai turi ypatingą aurą bei per amžius sukauptą teigiamą energiją, kuri perduodama kiekvienai ten besituokiančiai porai. Todėl sužadėtiniai santuokos įžadus dažniausiai stengiasi ištarti ne kur kitur, o pačioje seniausioje bažnyčioje jų gyvenamame regione. Tradiciškai į šią šventę bus pakviesta ir daugybė žmonių. Mat švedai, panašiai kaip ir graikai, vestuves švenčia triukšmingai.
Daugelyje pasaulio šalių kone didžiausias dėmesys per tuoktuves tenka nuotakai. Turbūt nesuklysime teigdami, jog ne viena iš jų per savo vestuves nori pasijusti it princesė. Ką gi... Švedėms princesėmis tapti paprasčiau nei kitų šalių nuotakoms. Mat akstiną tam suteikia tradicijos – Švedijoje kiekviena nuotaka dėvi karūną. Tai labai senas ir iki šių dienų išlikęs paprotys. Deja, tačiau vis dažniau pastebima, jog šiuolaikinės nuotakos šią tradiciją bando pritaikyti prie šių dienų tendencijų ir vietoj tradicinės nuotakos karūnos renkasi modernią tiarą bei vualį. Neretai švedės sujungia šiuos du elementus ir vestuvių dieną dėvi abu kitų valstybių tradicijoms priklausančius nuotakos atributus.
Nors paprotys dėvėti nuotakos karūną Švedijoje gyvuoja keletą amžių, neužmiršta ir dar senesnė tradicija, kuomet nuotakos galvą vietoj karūnos puošdavo mirtų vainikas. Šis kvapnus jaunosios atributas vikingų šalyje simbolizuoja nekaltybę ir dažniausiai yra naudojamas tuomet, kai nuotaka dėvi tautinį kostiumą. Nepatogu! – dažna iš Jūsų pasakytų! – Juk tautinio kostiumo audiniai stori, o ir šukuoseną vainikas gali sugadinti! Ne, nes tradiciškai besituokiančios moterys šioje šalyje nepripažįsta jokių šedevrų plaukuose. Švedijoje pačia gražiausia jaunosios šukuosena laikoma laisvai krentantys, nesurišti plaukai.
Šios šalies gyventojai ne tik natūralumą mėgsta, bet ir visuotinai lygias vyrų ir moterų teises. Plačiai po pasaulį paplitęs paprotys, kai nuotaką prie altoriaus atveda tėvas ir tarsi „perduoda“ ją jaunikiui, Švedijoje negalioja. Čia jaunoji ir jaunikis prie altoriaus žengia drauge. Tad nuotakoms, norinčioms nustebinti savo mylimuosius ir pasipuošus vestuvine suknele jiems pasirodyti tik prieš pat ceremoniją, gali tekti ne juokais pavargti bandant įtikinti šventikus nusižengti tradicijoms. Mat šioje šalyje tiesiog nepriimtina moters „savinimosi“ idėja, kai vienas vyras ją „perduoda“ kitam. Kad suvokti šio papročio unikalumą bei gilų įsišaknijimą į kultūrą, tereikia prisiminti Švedijos princesės Viktorijos vestuves. Nors ji ir norėjo, kad iki altoriaus ją palydėtų tėvas, šventikai to daryti neleido. Jaunikiui būsimos žmonos laukti teko pusiaukelėje. Tad net ir karališkos šeimos atstovai šios tradicijos privalo laikytis.
Jei dar nesate dalyvavę tradicinėse švediškose vestuvėse, tai galite gerokai nustebti išvydę, jog nuotaka prie altoriaus žengia jau su vestuviniu žiedu. Tokiu, koks galbūt yra ir pas Jus. Neapsirikite. Paprastas auksinis papuošalas lygiu paviršiumi ant nuotakos piršto – tai ne kas kita, kaip tradicinis švedų sužadėtuvių žiedas! Taip, supratote teisingai. Piršdamiesi švedai savo mylimosioms dovanoja ne įspūdingus papuošalus su deimantais ar kitais kristalais, o paprastus, auksinius. Maža to, susižadėjusi moteris tokį patį žiedą privalo padovanoti ir vyrui. Tad tradiciškai abu mylimieji prie altoriaus žengia jau juos mūvėdami. Tuo tarpu taip moterų išsvajotas žiedas su kristalu, kuris dažniausiai pasaulyje dovanojamas susižadant, pasak senos tradicijos, Švedijoje yra vestuvinis. Juo vyras moterį papuošia tik prie altoriaus. Kadangi vyras žiedą jau turi, apsikeitimo žiedais ceremonijos metu šioje šalyje paprasčiausiai nėra.
Kaip jau buvo minėta, tradicinės švedų vestuvės būna itin triukšmingos. Svita ima šėlti vos tik jaunieji išeina iš bažnyčios. Vis tik Jums nereiktų pulti aikšioti, jei būdami Švedijoje išvysite, kai nuotaka ir jaunikis savo vestuvių dieną bučiuoja kitus! Žinoma, čia nekalbama apie pakštelėjimus į žandą tetulei ar pasveikinti jaunavedžius ketinančiam dėdei… Tradicines vestuves atšokti ketinantys švedai puikiai žino, jog vos tik kuris iš jaunavedžių bent akimirkai paliks savo antrąją pusę, puotoje dayvaujantys svečiai, keldami triukšmą, puls per salę ir ims bučiuoti „vienišių“. Žinoma, galvos pamesti tokiu atveju nereiktų ir derėtų prisiminti, jog šventėje dalyvaujančios moterys puola bučiuoti be jaunosios likusio jaunikio, o vyrai – jaunosios. Nors šis paprotys mena vikingų laikus, vis dar pasitaiko, kai ši tvarka supainiojama.
Apie švedų iškalbą legendos sklando ir, matyt, ne veltui. Tradicinės šio atšiauraus krašto žmonių vestuvės – puikus to pavyzdys. Jose sakoma dvylika ilgų sveikinimo kalbų (brudskål). Pirmoji iš jų skiriama nuotakai ir dažniausiai nuskamba prieš pat oficialią vakarienės dalį. Nors sveikinimo kalbas papildo įvairūs liaudiški žaidimai bei dainos, o pati šventė gali trukti tris dienas, vis tik gerai suorganizuotomis švedų vestuvėmis vadinamos tos, kurių metu pirmoji puota trunka tris arba tris su puse valandos. Tai koordinuoja, žaidimus organizuoja bei pirmasis liaudiškas dainas užtraukia vienas iš jaunavedžių draugų. Įdomu tai, jog juo skiriamas nebūtinai vienas iš pabrolių. Taip yra todėl, kad Švedijoje apskritai nėra tradicijos turėti daugybės pabrolių ir pamergių. Tradiciškai jų būna vos vienas ar du.
Žinoma, aklai sekti švedų tradicijų nebūtina, tačiau pagalvoti apie natūralią nuotakos šukuoseną bei pramogas puotos metu, gal net liaudiškas dainas, juk verta! Tad sėkmingų Jums pasirinkimų ir nuotaikingų sveikinimo kalbų, mielieji!