1. KEIČIASI VESTUVIŲ STATUSAS, BUVUSIOS TRADICIJOS NYKSTA AR KEIČIA FORMAS
Reikėtų pradėti nuo to, kad pasikeitė pačių vestuvių, kaip šventės, statusas. Anksčiau tai būdavo didžiulė šventė ne tik patiems artimiausiems jaunųjų giminaičiams, bet ir visai giminei, kartais net ir visai miestelio gatvei ar net jaunųjų tėvų draugams. Juk anksčiau į vestuves būdavo kviečiami praktiškai visi pusbroliai ir kiti, bent kiek artimesni giminaičiai, net jei koks iš jų jaunavedžiams būdavo matytas prieš kelis ar keliolika metų. Galima daryti prielaidą, jog vos prieš 20–30 metų žmonės neturėjo per daug galimybių pasilinksminti ir vestuvės būdavo puiki proga „susieiti“ ir gerai praleisti laiką visiems, net ir ne ypač artimiausiems jaunavedžių draugams. Tuo metu neegzistavo tokios sąvokos kaip kad "vienos dienos vestuvės" ar "susirašymas ir vakarienė dviese, su tėvais“. Didžioji dauguma vestuvių būdavo didelės ir triukšmingos šventės, niekas net neabejodavo, kad tuokiamasi visam gyvenimui, taigi šiai šventei negailėjo resursų, net jei tekdavo ilgai taupyti ar skolintis. Taigi nors prieš 15 ar daugiau metų niekas nežinojo termino "vienos dienos vestuvės", būtent taip dabar didžioji dalis jaunavedžių ir švenčia. To meto vestuvėse itin svarbų vaidmenį vaidino pagarba tradicijoms. Pavyzdžiui, rūtų vainikėlis tiesiog privalėjo būti prisegtas prie nuotakos nuometo, jis simbolizavo tyrumą ir nekaltybę. Jaunikis nuotakos namuose galėdavo pasirodyti tik vestuvių rytą, ją pasiimdamas iš tėvelių namų. Apie nakvojimą ar gyvenimą kartu tiesiog negalėjo būti jokios kalbos. Jaunavedžius tėveliai išleisdavo iš savo namų ir palaimindavo tolimesniam gyvenimui. Kai kurios iš tradicijų išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, jaunavedžių sutikimas su duona ir druska po santuokos ceremonijos. Taip pat išliko šeimos židinio perdavimo ritualas. Tiek vieną, tiek kitą ritualą atlieka jaunavedžių tėvai. Nuotakos nešimas per tiltą - taip pat keliasdešimties metų senumo tradicija. Prieš kokius 5–10 metų atsirado spynų ant tilto kabinimo ritualas, nors daug kur pasaulyje spynos ant tiltų yra kabinamos jau daugiau kaip pusšimtį metų.
2. ATSIRANDA VESTUVIŲ SEZONIŠKUMAS, GEROKAI PAILGĖJA VESTUVIŲ DIENOS PIRMOJI DALIS
Mūsų proseneliai ir seneliai vestuves švęsdavo vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai nudirbti visi lauko darbai, nuimtas derlius, kai yra iš ko pagaminti vaišes svečiams, išvaryti samagono ar užraugti naminio alaus. O štai jau keliolika metų didžioji dalis iš bene 20 000 per metus besituokiančių porų savo šventę planuoja būtent vasarą (kai kuriais atvejais - vėlyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį). Tai susiję ir su noru kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, kadangi nemaža vestuvių dienos dalis prabėga fotografuojantis ar šiaip pramogaujant lauke.
3. VESTUVĖS "IŠEINA" IŠ NAMŲ, ATSIRANDA SPECIALIZUOTOS ERDVĖS VESTUVIŲ ŠVENTĖMS
Vestuvės "išėjo" iš namų. Juk dar mūsų tėvai ar vyresni giminaičiai vestuvių šventes švęsdavo namuose ar net butuose. O ir suorganizuoti tokią šventę buvo gerokai mažiau reikalavimų, tereikėjo pasirūpinti maistu (t.y. supirkti reikalingą maisto kiekį, pasamdyti šeimininkes, kurios ruošdavo karštus ir šaltus patiekalus, kepdavo šakočius bei gamindavo saldumynus) ir šventė prasidėdavo! Vadinasi, atsirado ir vietos šventėms - restoranai, šventimo salės, sodybos ir kitos vietos, skirtos vestuvėms. Tiesa, mes pastebime vis dar liūdnokas tendencijas šioje srityje, vis dar per mažai dėmesio skiriama elementariam kokybiškam švenčių vietų planavimui. Juk vestuvių vakaras - visu įvykių epicentras, vadinasi, pačioje šventės erdvėje turi buti galimybės ir pasėdėti, ir pašokti (idealu, jei svečių judėjimui ar šokiams skirta erdvė yra ne mažesnė nei sėdėjimui skirta erdvė), ir pažiūrėti vieną ar kitą atlikėjų pasirodymą (vadinasi, tam reikalinga scena ar tam skirta kita erdvė). Pridėjus dar ir poilsio zonas lauke ar kiemelyje, tinkamą grindų ar sienų dangą, kokybišką ir estetišką sales apšvietimą, gerai veikiančias kondicionavimo ir šildymo sistemas bei personalui skirtas patalpas), gaunasi visas mokslas - tinkamai įrengti vestuvių pokyliams tinkamą salę.
4. PIRŠLIŲ PAREIGYBĘ IŠSTUMIA LIUDININKAI. PABROLIŲ - PAMERGIŲ PULKAS MAŽĖJA IR PRARANDA SVARBĄ
Piršliai - pagal senųjų vestuvių tradicijas būdavo vadinami antraisiais pagal svarbą žmonėmis po jaunųjų. Nieko keisto, žinant, kiek darbų jiems tekdavo nudirbti prieš ir pačių vestuvių metu, o dar jei jie išties būdavo prisidėję prie sėkmingo jaunavedžių supiršimo.. Dabar piršlio svarba bei poreikis vestuvėse sumažėjo, taigi pamažėle piršlius iš lietuviškų vestuvių išstumia liudininkai - žmonės, kurių pareiga dažniausiai būna tik pasirašyti santuokos liudijimo faktą ir minimaliai prisidėti prie sklandžios vestuvių eigos. Aišku, gražu, kai liudininkais tampa jauniesiems artimi žmonės, kurie išties prisidėjo prie to, kad ši šventė įvyktų (gal net buvo jų pažinties iniciatoriai ar draugystės liudininkai?), tokiais atvejais ši pareigybė įgauna ir simbolinę prasmę. Jei atsiversime senų vestuvių nuotraukas, daugelyje jų pastebėsime jaunuosius lydintį didelį pamergių ir pabrolių pulką (jis kartais siekdavo ir 12, 14 ar net daugiau porų). Tikriausiai tai įtakodavo faktas, kad žmonės bendraudavo gana daug, tuokdavosi jaunesni žmonės, kai yra susiformavęs didelis nuolatinių draugų ratas, kuris visas ir būdavo kviečiamas dalyvauti vestuvėse. Be to, didelis paprastai vienodomis suknelėmis pasidabinusių pamergių ir kostiumuotų pabrolių pulkas dar ir gražiai atrodydavo nuotraukose. Tačiau dabar daugiausia fotografų dėmesio tenka tik jaunavedžių porai, taipogi mažėja ir artimai bendraujančių draugų rateliai, taigi vis dažniau tuokiamasi tik dviese, su liudininkais ar kelių artimiausių žmonių palyda.
5. FORMUOJASI VESTUVINIŲ ŽIEDŲ MADOS IR GALIMYBĖS INDIVIDUALUMUI
Žiedai - vienas pagrindinių vestuvinių simbolių stipriai pasikeitė per aptariamą laikmetį. Jei anksčiau jie buvo praktiškai visi vieno modelio, vadinamojo raudono aukso, stori ir masyvus, tai dabar egzistuoja aibės modelių, kurie gali būti jūsų svajonių vestuviniais žiedais. Nebėra aiškių taisyklių ar šablonų, visi renkasi pagal savo norą ir svajones, dabar vestuviniai žiedai gali būti ir geltono, ir balto aukso, ir su ornamentais ar brangakmeniais, skirtingos faktūros, storio ar net formos. Tiesiog anksčiau tokiems norams įgyvendinti nebūdavo labiau techninių, o ne finansinių galimybių. Laisvai nusipirkti aukso ir rasti nagingą meistrą, kuris pagamintų norimus originalius žiedus - buvo beveik neįmanoma misija.
6. VESTUVIŲ TRANSPORTAS TAMPA MAŽAI SVARBUS, VERTINAMAS ORIGINALUMAS AR PATOGUMAS
Vestuvių transportas prieš gerus 20 – 25 metus būdavo galimybė pademonstruoti savo statusą ir turtinę padėtį. Jei jau turi "Volgą" ar net koki užsienietišką modelį, tuomet privalai juo važiuoti per vestuves. Jei neturi - privalai iš ko nors pasiskolinti ar išsinuomoti (o dar geriau – kelios vienodos „Volgos“ ar kiti aukštesnės klasės automobiliai!). Visuotinės automobilizacijos laikais ši tradicija natūraliai nyksta, į madą ateina originalumas ar patogumas. Juk daug smagiau važiuoti visiems limuzinu ar dideliu autobusu, kažkam prie širdies mažas "vabaliukas" be stogo arba senovinis amerikietiškas "Cadillac".
7. MAISTAS TAMPA ĮVAIRUS (VERTINAMAS PRINCIPAS „MAŽIAU IR KOKYBIŠKIAU“), KARTU SU GALIMYBE JĮ PAVERSTI VIENU IS ŠVENTĖS AKCENTŲ. VESTUVINIS TORTAS IŠLIEKA SVARBIU ŠVENTĖS SIMBOLIU
Vestuvėms skirtas maistas tapo visų pirma įvairus (tai susiję su atsiradusiomis galimybėmis keliauti ir pažinti viso pasaulio šalių virtuves), kai kuriose šventėse jis gali būti bene pagrindinis akcentas ar vienas jų (jei vestuvės rengiamos jaunųjų - gurmanų panašios aplinkos artimiesiems). Natūralu, kad vestuvių rinkoje atsirado specializuotų tiekėjų, kurie gali pasirūpinti svečių kokybiškų maitinimu. Taip pat atsirado gėrimų degustacijos pramogos (ledo barai, barmenu šou, kokteilių barai ir kita), taigi vėlgi paprastas tikslas - pavalgymas gali buti paverčiamas/suderinamas su pramoga. Grįžtant i praeitį, vestuvių maistui gaminti būdavo samdomos šeimininkės, kurių pareiga kartais būdavo net iškepti vestuvinį tortą! Aišku, tai būdavo patikima tik kvalifikuotoms šeimininkėms. Tiesa, tuomet tortų pirkti būdavo, tačiau skurdus pasirinkimas ir standartiniai skoniai daug ką atbaidydavo. Įdomus tas faktas, kad dabar mes vieną pagrindinių šventės simbolių vadiname vestuviniu tortu, o anksčiau jis Lietuvoje būdavo vadinamas jaunųjų tortu. Nieko keisto, žinant, kad piršlienė, dalis pamergių (o kai kuriais atvejais ir vienas kitas svečias) atsinešdavo savo tortus, taigi tas pats svarbiausias ir buvo vadinamas - jaunųjų tortu. Smagu žinoti, kad visais laikais jis buvo svarbus kaip vestuvių simbolis. Beje, anksčiau vestuvėse būdavo patiekiamas ne vienas, o mažiausiai du ar trys karšti patiekalai, ir tai buvo visiška norma bei standartas.
8. DOVANOS TAMPA MAŽIAU VERTINAMOS KAIP DAIKTAI, O LABIAU - KAIP SIMBOLIAI
Vestuvinės dovanos. Prieš kokius 20 - 30 metų didžioji dalis dovanų buvo praktiškos - buičiai būtini daiktai ir kasdieniai įrankiai (indai, laikrodžiai, patalynės komplektai, vazos) o dabar išpopuliarėjo piniginės dovanos ar tam tikros rūšies daiktų dovanojimas (tarkime, knygos ar aukos kažkokiam konkrečiam labdaringam tikslui). Tai nemažai susiję ir su faktu, kad didžioji dalis dabar šiame tūkstantmetyje besituokiančių žmonių jau turi bendrus gyvenimus, kartais ir bendrą būstą, taigi ir pagrindinius rakandus kokybiškam gyvenimui. Kitaip tariant, dabar dovanojama laisvė kažką įsigyti patiems ar nuspręsti, kur išleisti gautus pinigus, taigi vėlgi - laisvė rinktis patiems. Kalbant apie dovanas, jos visuotinio deficito laikais buvo vertinamos visai kitaip, t.y., ne tik kaip dovana, bet ir pagarbos ar dėmesio ženklas. Tarkime, jaunavedžiai dovanodavo smulkias dovanėles visiems savo broliams ar seserims, o kai kuriuose Lietuvos regionuose prieš 30 ar daugiau metų pabroliai savo pamergėms dovanodavo visokias smulkmenas (paprastus auskariukus, laikrodukus ir panašius suvenyrus). Tai buvo tarsi pagarbos išreiškimas merginai, su kuria kartu kažkada kaip pora dalyvavo vestuvėse.
9. POPULIARĖJA BAŽNYTINĖS, O NE CIVILINĖS SANTUOKOS. BAŽNYČIA TAMPA LIBERALESNĖ JAUNAVEDŽIAMS
Keliasdešimt "tarybinių" metų buvo privaloma tuoktis civilinės metrikacijos biuruose, o bažnyčiose jaunieji tuokdavosi pagal savo poreikius ar tikėjimą. Dėl to ir dabar dar nestebina dažnas klausimas iš jaunavedžių "O ar galima tuoktis tik bažnyčioje? Ar neprivaloma tuoktis ir civilinėje metrikacijoje?" Jau kuris laikas bažnytinės santuokos pažymėjimas yra galiojantis dokumentas civilinei santuokai įregistruoti, tik tai reikia atlikti per 10 dienu nuo jūsų vestuvių dienos. Bendra tendencija yra ta, kad sparčiai ėmė populiarėti bažnytinės santuokos, o mažėti besituokiančiųjų „du kartus“, t.y., ir civiliškai, ir bažnytiškai. Ir pačios bažnytinės ceremonijos tapo daug asmeniškesnės, dvasininkai pradėjo daug liberaliau žiūrėti į jaunųjų pageidavimus ir norus. Dabar leidžiama dekoruoti bažnyčią pagal savo pageidavimus, leisti kokiam nors artimam žmogui paskaityti skaitinį bažnytinės ceremonijos metu, atsivežti savo pageidaujamus atlikėjus i bažnyčią ar panašiai. Tiesa, reikėtų pažymėti ir faktą, kad ir civilinės santuokos tampa mažiau oficialios, tai liudija ir faktas, kai galima tuoktis ir bet kokioje savo pasirinktoje vietoje išvažiuojamosios ceremonijos metu, atsivežant ten metrikacijos skyriaus darbuotoją. Taigi šitoje srityje matome tik geras permainas.
10. TIESIOG FOTO/VIDEO FAKTO UŽFIKSAVIMO FOTOGRAFIJA IR VIDEOGRAFIJA TAMPA MENO RŪŠIMI
Fotografija tapo dar labiau svarbi, tiksliau, ji per daugelio metu įdirbį tapo ne tik būtina vestuvių švenčių dalis, bet ir kartais yra laikoma tam tikra meno atmaina ar rūšimi. Vestuvine fotografija - tai jau tarptautinis terminas, nusakantis tam tikra fotografijos rusi. Ir tai nieko keisto, žinant, kad pirmoji vestuvinė nuotrauka datuojama 1860 - ais metais, tuokiantis karalienei Viktorijai ir princui Albertui. Aišku, pačios fotografijos pradžia šventėse nebuvo lengva vien dėl elementarių techninių sunkumų - fotoaparatai buvo griozdiški ir netobuli, taigi norint gauti gerą rezultatą, reikėdavo ilgai pozuoti, taigi vestuvines nuotraukas kai kurie jaunavedžiai darydavo po arba prieš vestuves foto studijose, apsirengę šventiniais rūbais. O dar prie gerus 10 - 15 metų jau antrąją vestuvių dieną (pamenate, vienos dienos vestuvių praktiškai nebūdavo) visi svečiai galėdavo išsirinkti norimas nuotraukas iš ryte fotografo atvežto albumo (taip, fotografas per naktį atspausdindavo dieną darytas nuotraukas). Tai liudija, kad apdirbant (retušuojant) nuotraukas būdavo įdedama minimaliai pastangų, o dabartinis nuotraukų retušavimas užima keletą ar net keliolika savaičių. Dar vienas įdomus dalykas - visą dieną vestuves fotografuojančių fotografų būdavo mažai, kadangi didžioji dalis jaunavedžių savo šventei įamžinti užsisakydavo fotoateljė ir joje pasidarydavo, kaip dabar vadintumėme, foto sesiją (tarp užuolaidų, kėdžių, dažnai butaforinių gėlių ir kitų rakandų). Tikriausiai tai buvo netobulos tuometines foto technikos įtaka, kadangi tik fotoateljė (su tam pritaikytu apšvietimu ir tam sureguliuotais aparatais) buvo galima gauti šimtaprocentinį rezultatą. O ir patys žmonės anksčiau mažiau sureikšmindavo nuotraukų svarbą, pagrindinis reikalavimas būdavo – įamžinti patį santuokos faktą, o ne tai, kaip ir kokia menine forma jis būdavo atliekamas. Taigi būtų galima reziumuoti, kad anksčiau bet koks užfiksuotas foto faktas jau buvo vertybe, o pastaruosius 20 metų vestuvių fotografijoje plačiai naudojami ir meniniai sprendimai, t.y., situacijų kūrimas, kompoziciškai „teisingos“ pozos, taigi galima sakyti, kad dabar vestuvinėje fotografijoje svarbiausią vaidmenį vaidina idėja ir meniniai sprendimai. Tą liudija ir faktai, kad ne vienas Lietuvos fotografas greitai pritapo ir sėkmingai dirba tarptautinėje rinkoje (Albertas Pocejus, Eigirdas Scinskas, Viktoras Morozovas, Aleksandras Babičius ir kiti).
Vestuviniai filmai. Vienas pirmųjų vestuvinių filmų, kurį pavyko aptikti interneto platybėse, buvo datuojamas 1905 metais, tuomet jie buvo filmuojami portatyvinėmis kino kameromis, 8 arba 16 milimetrų juostomis, kurias reikėdavo keisti kas keturias minutes. Daugiau galimybių filmuoti privačias šventes atsirado 1980 metais, kai Sony, o vėliau ir kiti gamintojai, pristatė mėgėjiškas/buitines video kameras, skirtas paprastam vartotojui. Taip iš kvalifikuoto kino operatoriaus vestuvių videografu galėjo tapti ir paprastas mirtingasis, kitaip tariant, vestuvių filmas iš pramogos turtingiesiems tapo plačiosioms masėms prieinama paslauga. Lietuvoje praėjo dar keli metai, ir tik apie 1990 - uosius metus mus pasiekė pirmosios videokameros, taigi ir pirmieji vestuvių filmai. Žinoma, apie tokį dalyką, kaip filmo meninė išraiška ar vertė, būtų juokinga kalbėti, tiesiog būdavo filmuojama absoliučiai viskas, kas vyksta, dažniausiai iš vieno taško ir vienu planu. Pačiam kažkada teko permontuoti keliolikos metų senumo vestuves, kurios įrašytos dviejose kasetėse užėmė 6 valandas ir 5 minutes. Buvę jaunavedžiai prisipažino, kad jie vieną kartą yra peržiūrėję visą medžiagą. Be abejonės, jie nusipelnė didžiausios mano pagarbos už tokį savo didvyrišką poelgį. Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ir galimybei montuoti filmus kompiuteriu, filmai tapo trumpesni ir įdomesni, o dabar vestuvinis filmas apima daug sąvokų. Tai gali buti ir pačios vestuvių dienos filmas, priešvestuvinis filmas, filmas apie jaunavedžius, filmas apie jų meilės istoriją ir daug kitų, tik dabar kuriamų formų. Taigi vestuvių filmas iš nuobodaus ir ilgo virsta trumpu, informatyviu ir dinamišku minifilmu, kai kuriais atvejais vertu ir mažo meno kūrinio vardo. Taipogi reikėtų pažymėti ir tai, kad kelis ar keliasdešimt kartų pailgėjo filmo gamybos, t.y., montažo procesas, jei anksčiau, t.y., apytikriai iki 2000 - ųjų metų užtekdavo tik uždėti titrus ant praktiškai "nekarpytos" filmuotos medžiagos (na, dar keliose vietose uždėti visiems to meto filmams naudojamą muzikinį foną), tai dabar filmo montažo procesas apima spalvų korekciją, kelių kamerų (kadangi dažnai dirba nebe vienas operatorius, o du ar daugiau) sinchronizavimą, kitų vaizdo parametrų koregavimą, garso korekcijas, muzikinio fono parinkimą ir jo pritaikymą, titravimą ir kitus meninius sprendimus. Per pastarąjį dešimtmetį atsiradus filmavimo galimybėms telefonuose, skaitmeniniuose fotoaparatuose, nešiojamuosiuose ar planšetiniuose kompiuteriuose, absoliučiai visur šimtais kartų padaugėjo videoturinio, kuris nebūtinai (deja, ir dažniausiai) yra kokybiškas. Tačiau pagal internetinių platformų „Youtube“ ar „Vimeo“ populiarumą galima spėti, kad video formatas taps vis populiaresne informacijos pateikimo forma. Verta atsiminti ir tai, kad vestuvių dokumentavimas video pagalba - daugiausiai vaizdinės ir garsinės informacijos suteikiantis būdas, čia jau žvelgiant iš daugelio metų perspektyvos.
11. MUZIKANTAI TAMPA VIEN MUZIKOS ATLIKĖJAIS, ATSIRANDA PROFESIONALŪS VEDĖJAI IR DJ. KEIČIASI PAČIŲ JAUNAVEDŽIŲ POŽIŪRIS Į VESTUVINIŲ PASLAUGŲ ATLIKĖJUS
Anksčiau vienu svarbiausiu žmonių vestuvių šventėje būdavo muzikantas, būtent jies dažniausiai grieždavo pirmaisiais smuikais (visomis prasmėmis). Koks būdavo ankstesnis muzikanto statusas vestuvėse? Pilnateisis šventės dalyvis, turintis teisę sėsti prie bendro stalo, valgyti, gerti ir linksmintis drauge su visais svečiais (o kartais ir daugiau už juos). Natūralu, kad kartais vienas kitas jų ir pamiršdavo savo tiesioginę pareigą - groti ir dainuoti. Dabar muzikanto pareigas perima vedėjai su DJ, taigi dabartiniai muzikantai - profesionalai, jie paprastai dirba tik savo tiesioginį darbą, t.y., groja ir dainuoja, o vakaro užimtumu ir jo vedimu rūpinasi atskiras asmuo - vedėjas. Tai vėlgi būtų galima vadinti nauja paslauga ar profesija vestuvėse, tačiau vienokia ar kitokia forma visuose šventiniuose susibūrimuose būdavo kažkoks vadovas ar vedėjas. Prisiminkime, juk net ir paprastuose giminės ar draugų susibūrimuose paprastai būna kažkoks iniciatyvus asmuo, vadovaujantis visam šventiniam paradui. Reiktų paminėti ir DJ, kurie kuria šventės nuotaiką tinkamos muzikos ir apšvietimo pagalba. Reikėtų pastebėti, kad per tą laikmetį visiškai pasikeitė pačių jaunavedžių požiūris į samdomus vestuvinių paslaugų atlikėjus, jie jau nebėra pilnateisiai šventės dalyviai (kaip būdavo anksčiau), o tik samdyti atlikėjai tam tikrai paslaugai atlikti.
12. VESTUVIŲ SVEČIAI TURI VIS MAŽIAU PAREIGŲ. VESTUVĖS TAMPA RENGINIO TIPO ŠVENTE
Vestuves tampa vis mažiau asmeniškos, t.y., jose vis mažesnį vaidmenį vaidina patys jaunieji ir jų svečiai. Anksčiau vakarinėje dalyje žmonės patys privalėjo linksmintis, pasakoti istorijas, prisiminimus, sveikinti, sakyti tostus, o dabar vakaro dalį (o kartais net ją visą) užima vedėjas ar kiti vakarinės dalies atlikėjai, kurių šiose šventėse padaugėjo kartais. Juk anksčiau tikrai niekam nebūtų šovę į galvą, kad vestuvėse gali pasirodyti iliuzionistai, operos solistai ar baleto artistai. Ką tai reiškia? O gi tai, kad pati vestuvių šventė yra tapusi renginio tipo švente, įvairialype ir imlia naujovėms, ir čia savo nišą gali rasti bet kokio pobūdžio tinkamai adaptuota pramoga. Vėlgi tai susiję ir su faktu, kad dažniausiai tuokiasi jauni žmonės, drąsiai priimantys naujoves ir anksčiau nematytas paslaugas.
13. Į PAGALBĄ JAUNAVEDŽIAMS ATEINA PLANUOTOJAI, KOORDINATORIAI. DEKORAS TAMPA SVARBIA ESTETIKOS PRIEMONE VESTUVIŲ ŠVENTĖSE. PLEČIASI ŠVENČIŲ VIETŲ GEOGRAFIJA
Vestuvių planuotojai, dekoratoriai, koordinatoriai - pareigybės, kuriu anksčiau niekas net nebuvo girdėjęs, o dabar dažna vestuvių šventė neapsieina be jų. Tai natūralus jaunavedžių ir šio laikmečio naujų žmonių noras - supaprastinti bet koki procesą ir gauti viską lengvai iš specialisto rankų. Negalima neigti šių sąlyginai naujų paslaugų naudos, dažniausiai jie padiktuoja teisingus sprendimus, kurie sutaupo laiką, skirtą ruoštis vestuvėms ir padeda viskam vykti sklandžiau. Ypač turint omenyje tą faktą, kad atsiradus internetui, informacijos padaugėjo, tačiau tapo tikru iššūkiu ją susirasti tarp daugybės informacijos šaltinių, juo labiau, kai kalbama apie tokią specifinę šventę kaip vestuvės (kuri daugeliui vyksta vieną kartą gyvenime). O kadangi jos dažnai tampa sudėtingesnėmis (jose dalyvauja iš įvairių Lietuvos miestų (kartais ir iš užsienio) suvažiuojantys draugai ar giminaičiai, visos dienos metu vyksta daug įvairaus veiksmo, taip pat atsiranda daug logistinių ir organizacinių reikalų), dažnose jų sutiksime ir žmones, vadinamus vestuvių koordinatoriais. Jie kontroliuoja visus paslaugų teikėjų veiksmus, informuoja ir "valdo" žmonių srautą, tvarko organizacinius/logistinius reikalus bei atlieka šimtus smulkių, bet būtinų darbų. Kažkada net pats skaičiavau, kad geras koordinatorius vien prieš santuokos ceremoniją bažnyčioje ir po jos turi atlikti daugiau kaip 20 veiksmų sklandžiai šventės eigai užtikrinti. Kalbant apie dekorą - jo užuomazgos egzistavo ir anksčiau, žmonės visuomet norėjo vestuves švęsti kuo iškilmingiau, tačiau tam trūko priemonių, informacijos ir idėjų. Juk dar prisimename (arba esame girdėjęs) ant sienų kabinamus plakatus su šmaikščiais to meto vestuviniais juokeliais. Vestuvininkų automobiliai taip pat būdavo puošiami gėlėmis, kaspinais, išradingesni ant kapotų prikabindavo iš geltono metalo pagamintus didelius žiedus ar net pasodindavo didžiules išpuoštas lėlės. Kodėl gi to nebūtų galima pavadinti dabartinio dekoro pradžia? Dabartinį dekorą įvardyčiau kaip būtiną, kadangi tai yra kompleksinis meninis sprendimas sukurti šventės stilių ir ją apipavidalinti. Paprastai tariant - nebe tokį didelį vaidmenį vaidina pasirinkta šventės vieta, kadangi dekoro pagalba praktiškai bet kokia erdvė tapo galima švęsti vestuvėms. Taigi išsiplėtė pati švenčių vietų geografija, dabar tai nebūtinai turi būti pokylių salė, restoranas ar sodyba, dabar tai gali būti netgi senas didžiulis sandėlis, kaimo daržinė ar didžiulis lauko paviljonas. Vadinasi, pačios vestuvių šventės tapo estetiškesnėmis ir tiesiog vizualiai gražesnėmis, o tai, manau, yra tikrai gera tendencija.