Airių vestuviniai papročiai – tai unikalus keltų gentims priklausantis paveldas. Tai turtingą mitologiją bei išvystytą pagonišką tikėjimą turėjusios tautos palikimas. Deja, tačiau airių vestuvinių ritualų išskirtinumas pripažintas tik 1956 – aisiais, kuomet Airijos salos vakaruose išskirtos keltų sritys. Tai vos šeši procentai dabartinės salos teritorijos, kurioje tebevartojama airių kalba ir labiausiai išlikę keltiškieji airių papročiai. Dabar keltų vestuvinės tradicijos saugomos, tačiau iki pat XXI amžiaus vidurio jas siekta ištrinti iš airių tautos sąmonės. Tad vis tik, kaip airiams pavyko išsaugoti senuosius vestuvinius papročius ir, kurie iš jų išliko iki šių dienų?
VESTUVIŲ TRADICIJOS AIRIJOJE: KELTŲ PAPROČIŲ IR KRIKŠČIONYBĖS SAMPLAIKA
Airių istorija bei vestuvinės tradicijos apgaubtos amžius trukusios priespaudos. XVI–XVII amžiaus sandūroje šalyje pradėtas intensyvus airių nutautinimas, kurio metu anglų kalba išstūmė airių kalbą, išpilto angliški papročiai. Airiai, priklausantys keltų genčiai, turėjo turtingą mitologiją bei su išvystytu pagoniškuoju tikėjimu glaudžiai susijusius unikalius vestuvinius ritualus. Šie ritualai, tai ne kas kita kaip pagoniškų bei krikščioniškų papročių samplaika, prasidėjusi dar XII amžiuje. Šalyje vis labiau įsigalint krikščionybei, užsimota panaikinti keltų tradicijas vietiniams primenančius ritualus, kurie iki tol buvo sėkmingai propaguojami ir katalikų bažnyčioje vykstančiose jungtuvių ceremonijose. Savaime suprantama, jog pradėjus naikinti tuometinį airių identitetą, kilo tiek tiesioginis, tiek netiesioginis pasipriešinimas. Siekdami išsaugoti senuosius vestuvinius papročius, airiai pradėjo tuoktis slapčia.
Žinoma, absoliučiai visos bažnytinės santuokos slapta vykti negalėjo. O ir situaciją šioje šalyje gerokai sunkino dar XVI amžiuje išleistas Baudžiamasis Įstatymas. Jame buvo nurodyta dvasininkams drausti mišių metu tarti senovinius santuokos įžadus bei propaguoti kitus pagal senąjį tikėjimą gyvavusius vestuvinius papročius. Nesilaikantys šio įstatymo kunigai buvo žiauriai baudžiami. Represijas dvasininkams legaliomis pavertęs įstatymas Airijoje panaikintas tik 1920 – aisiais.
Nepaisant to, Airijos kultūra vis dar persmelkta pagal senąjį tikėjimą išlikusių vestuvinių keltų papročių bei kitų pagoniškų elementų. Keletas iš jų ir šiuolaikines nuotakas puošia tiesiogine šio žodžio prasme. Tad jei Jums teks dalyvauti airių vestuvėse ir nuotaką išvysite pasidabinusią melsvos spalvos, lengvai krantančia suknele, galite būti tikri – tai ne kas kita kaip senųjų keltų tradicijų atspindys. Mat šiame krašte nuo seno nuotakos puošdavosi būtent melsvomis, dangaus spalvą giedrą vasaros dieną primenančiomis suknelėmis. Pagal senąjį airių tikėjimą žydra spalva simbolizuoja tyrumą ir vidinę harmoniją, todėl žydros spalvos audiniai šiame krašte augusių merginų apskritai mėgti. Iš pirmo žvilgnio tradicinės airių nuotakų suknelės gali pasirodyti paprastos – kaip taisyklė jos bus tiesiai krentančios, plono audinio ir tikrai neprimins pūstų princesių apdarų. Tačiau neapsirikite – tradicines keltų nuotakų sukneles puošia daugybė rankų darbo nėrinių, o ir pačios suknelės tradiciškai perduodamos iš kartos į kartą. Šis paprotys itin gajus istorinėse keltų srityse Airijos vakaruose.
Žydros spalvos suknelė – tai ne vienintelis melsvas Airijoje besituokiančių nuotakų atributas. Papuošalai šio krašto nuotakų – taip pat žydri. Dažniausiai tai melsvos spalvos turkio akmenėliai. Apskritai Europoje turkis simbolizuoja sėkmę, gerovę ir turtą. Vis tik airiai pasirinko kiek kitokias šio simboliu tapusio akmens reikšmes. Senųjų keltų papročių besilaikantiems airiams turkis simbolizuoja dvasingumą, darną su gamta, kovą su blogiu. Tai ypač aktualu buvo senaisiais laikais, kai pagoniškieji keltų papročiai nebuvo taip stipriai „suplakti“ su krikščioniškais ir būtent įvairių akmeninių amuletų pagalba bandyta pritraukti sėkmę į naujai kuriamas šeimas bei akcentuoti glaudų tuometinių žmonių ryšį su gamta.
Iš kartos į kartą perduodama sena, melsvos spalvos nuotakos suknelė, mėlyni papuošalai iš turkio... Telieka pridėti kai ką naujo, kai ką skolinto ir turėsime tradicinį airiškų vestuvinių atributų derinį. Taip, taip... Jūs supratote teisingai. Plačiai po pasaulį paplitęs paprotys, jog nuotakos per vestuves turi turėti visus šiuos elementus, atsirado būtent Airijos keltų kraštuose. Žinoma, bene labiausiai jis propaguojamas Didžiojoje Britanijoje. Tačiau net ir čia ne visos besituokiančios nuotakos tiksliai žino, ką šios daiktams suteiktos reikšmės išties simbolizuoja. Tradiciškai senas daiktas, naudojamas per vestuves, keltų kraštuose simbolizuoja nuotakos praeitį. Naujas – ateitį. Tuo metu skolintas žymi sėkmę. Tiesa, norint pritraukti sėkmę į naujai kuriamą šeimą, daiktus skolintis reikia tik iš laimingai ištekėjusių moterų – taip bent jau teigiama senuosius keltų vestuvių papročius aprašančiuose veikaluose.
Iš kartos į kartą perduodamas ir paprotys nuotakoms puoštis tradicinėmis šukuosenomis. Viena iš jų – tai į kasą supinti ir aplink galvą apsukti plaukai. Kasa airių kraštuose simbolizuoja brandą ir išmintį, todėl vis dar pasitaiko, kai Airijoje nuotakoms kasas supina močiutės arba mamos. Tai Viduramžius menantis paprotys, padedantis dukroms bei anūkėms perduoti savo išmintį, palinkėti sėkmės ir savotiškai „palaiminti“. Tokios airių nuotakų šukuosenos neatsiejamos nuo dar vieno tradicinio vestuvių atributo – lauko gėlių. Būtent iš jų šiame krašte rišama įvairiaspalvė jaunosios puokštė, gėlių žiedai įpinami į plaukus. Nuotakos šukuoseną dažnai papildo ir į kasą įpintos šilkinės juostelės. Jos šiame krašte simbolizuoja moteriškumą.
Jei Jums teks dalyvauti tradicinėse airių vestuvėse, nenustebkite, kai išvysite surištas susikibusių jaunųjų rankas. Tradicija apjuosti jaunavedžių plaštakas bei riešus pinta linine virvele – tai unikalus, net XII amžių siekiantis paprotys. Tiek pagonybės laikais, tiek Viduramžiais taip buvo oficialiai pripažįstama santuokos ceremonija, ženklinanti naujos šeimos kūrimą. Tik gerokai vėliau, kai santuokos įteisinimui pradėti naudoti dokumentai, šis paprotys įgijo simbolinę reikšmę. Vis tik, tiek pagonybės laikais, tiek dabar ši tradicija simbolizuoja dviejų žmonių sujungimą ir išlieka tokia pat populiari tiek tarp senuosius vestuvinius papročius propaguojančių airių, tiek katalikų bažnyčioj besituokiančių keltų palikuonių. Nors dabar įprasta jaunųjų rankas apvyti linine virvele, nenustebkite, jei išvysite ir iš metalinių gijų susuktą virvutę. Tai veikiausiai – istorinius laikus menanti, iš kartos į kartą perduodama relikvija, saugoma giminės vyriausiųjų.
Ne ką mažesnį įspūdį šiuolaikinėms poroms palieka ir tradiciniai keltiški jaunavedžių žiedai. Nuo seno jie laikomi ne tik vestuvių bei meilės, bet ir draugystės simboliu. Ši Vidurinius amžius menanti puošmena – tai iš paprastų simbolių sukurtas, tačiau gan įspūdingai atrodantis kūrinys. Jį sudaro vientisas ratas, kurio centre (viršuje) įsitaisiusi dviejomis rankomis apgobta širdis ir ją puošianti karūna. Airijoje nuo seno įprasta, jog meilės ryšiais nesusaistytos merginos juo papuošia dešinės rankos bevardį pirštą. Kaip draugystės ženklą jos nešioja šį žiedą karūną nukreipusios į piršto galą. Susižadėjusi moteris žiedą apsuka ir karūną nukreipia į viršų – širdies pusę. Tik vestuvių dieną šis žiedas perkeliamas ant kairės rankos.
Tad, mielos moterys, jei kartais iš šio mums gan gerai pažįstamo krašto sugrįš Jūsų mylimasis ir Jums padovanos būtent tradicinį keltų žiedą, nepasimeskite ir užsidėkite jį teisingai! Planuodamos savo vestuves prisiminkite ir kitas tradicines šios vėjuotos ir lietingos šalies vestuvių tradicijas. Juk įspūdingai atrodančių bei kvapnių lauko gėlių gausu ir mūsų krašte! Jos ne tik Jūsų puokštę, bet ir šukuoseną gali paįvairinti. Sėkmingų pasirinkimų!