KOKYBIŠKŲ VESTUVINIŲ PASLAUGŲ ERDVĖ

VESTUVIŲ TRADICIJOS ITALIJOJE: TIK DRĄSIAUSI TUOKIASI PENKTADIENĮ

VESTUVIŲ TRADICIJOS ITALIJOJE: TIK DRĄSIAUSI TUOKIASI PENKTADIENĮ

Vestuvių tradicijos nuolat kinta, jas perima ne tik gretimi tos pačios šalies regionai, bet ir netoliese esančios valstybės. Europietiški papročiai, skaičiuojantys šimtmečius, pastebimi ir už Atlanto. Jau tapo įprasta, jog svečiose šalyse prigijusius papročius vietiniai neretai pasisavina, tad daugelis apskritai net nežino iš kokios šalies kilusios konkrečios vestuvių tradicijos. Tęsdami straipsnių seriją apie senuosius vestuvių papročius Europoje, kviečiame Jus nusikelti į saulėtąją Italiją ir sužinoti, kokį itališką nuotakos atributą pamėgo kone visas pasaulis.

VESTUVIŲ TRADICIJOS ITALIJOJE: TIK DRĄSIAUSI TUOKIASI PENKTADIENĮ

  Veikiausiai tik ištekėjusios bei dar tik nuotakos nuometą besimatuojančios moterys išties žino, kiek jėgų ir kantrybės reikia, kol atrandama ar susikuriama svajonių suknelė. Ta vienintelė, ta gražiausia ir mieliausia, kuria pasipuošus norisi žengti prie altoriaus. Juk būtent į ją bus nukreipti visų žvilgsniai, būtent ji puoš nuotaką ir žavės jaunikį. Tad nuotakos rūbas visuomet renkamas itin atidžiai. Taip įprasta pas mus, taip daroma daugelyje pasaulio valstybių. Tik ne Italijoj. Šioje šalyje juokaujama, jog nuotakos rūbą išsirinkti moteriai lengviau nei vestuvių dieną. Kodėl taip yra?

Atsakymo į šį klausimą Jums tektų ieškoti ne kur kitur, o senuosius itališkų vestuvių papročius aprašančiuose šaltiniuose. Juose teigiama, jog jungtuvių dieną reikia rinktis itin atidžiai, nes tai yra vienas iš elementų, lemiančių santuokos sėkmę. Ir čia nekalbama apie magiškus skaičių derinius, kai sutampa metai, mėnuo ir diena. Jie nublanksta, kai yra lyginami su savaitės dienomis ir jų reikšmėmis.

Tradiciškai pačia tinkamiausia diena santuokai Italijoje laikomas sekmadienis. Šioje šalyje tikima, jog sekmadienį žiedais susikeitusias poras lydi sėkmė, vaisingumas, finansinis klestėjimas. Tai ypač taikytina našlėmis tapusioms moterims, kurios ištekėti ketina dar kartą. Ši sena tradicija gyvuoja ir dabar. Nes būtent sekmadieniais šioje valstybėje įregistruojama daugiausiai santuokų. Tuo tarpu penktadienis, statistikos duomenimis, gerokai atsilieka. Ir ne šiaip sau. Tradiciškai penktadienis Italijoje laikomas pačia blogiausia diena jungtuvėms. Viena iš to priežasčių – tikėjimas, jog penktadienį buvo sukurta velnio dvasia. Panaši situacija vyrauja ir antradienio (it. Martedì) fronte. Šios savaitės dienos pavadinimas siejamas su karo deivės Marte vardu. Todėl būkštaujama, jog  antradienį susituokę mylimieji nuolat pyksis. Tad, laikantis senųjų jungtuvių papročių, antradienį ir penktadienį Italijoje tuoktis vengiama.

Dalyvavusieji tradicinėse lietuviškose vestuvėse veikiausiai yra matę, kaip jaunikis savo ką tik žmona tapusią mylimąją perneša per lentą, po kurios vienu iš galų suskyla lėkštė. Suskaičiavę skilusios lėkštės gabalėlius piršliai netrukus praneša, kiek atžalų turės jaunavedžiai. Ką gi... Italijoje šukės taip pat neša laimę. Tik šioje šalyje jaunieji ne lėkštes skaldo, o krištolines vazas daužo. Suskaičiavus šukes paaiškėja, kiek metų pora džiaugsis sėkmingu bendru gyvenimu. Tiesa, ši tradicija gyvuoja ne visuose Italijos regionuose. Laikui bėgant daugelyje šalies vietų ji išnyko ir šiomis dienomis prisimenama vis rečiau.

Vis tik italai turi tradiciją, kuri išplito po daugelį pasaulio šalių. Tai ne kas kita, kaip papročiu tapusios dovanėlės svečiams – cukriniu glajumi padengti migdolai, įpakuoti į mažas, bet puošnias kartonines dėžutes. Šios dovanėlės tradiciškai įteikiamos svečiams, vos tik jaunavedžiai išeina iš bažnyčios. Beje, jei Jums teks dalyvauti tradicines itališkas vestuves surengusių draugų jungtuvėse ir sugrįžę namo norėsite kitus pavaišinti baltu glajumi padengtais migdolais, nenustebkite, jei po lygiai visiems jų neužteks. Laikydamiesi tradicijų, jaunieji migdolus bus iš anksto kruopsčiai suskaičiavę ir pasirūpinę, jog nei vienam svečiui dėžutėse netektų rasti lyginio skaičiaus šių skanėstų. Juk pora jau susituokusi, jie jau tapo šeima, todėl niekas negali būti dalijama iš dviejų.

 Jaunieji išėjo iš bažnyčios ir įteikė svečiams simbolines dovanas? O kurgi ryžių, rožių žiedlapių ar kitokių gėrybių lietus virš jų? Būna, būna toks konfeti ir čia. Tik šiame krašte kaip ir daugelyje kitų, tradicinius barstalus dažniausiai pakeičia plačiai paplitęs rožių žiedlapių bei spalvotų popierėlių lietus. Vis tik, jei savo šventės metu panorėsite ko nors itališko, ko nors tradiciško, vietoj spalvotų popierėlių galite naudoti jau minėtus migdolus. Anksčiau būtent jais būdavo apiberiami Italijos jaunavedžiai. Migdolai simbolizuoja tvirtumą ir pilnatvę, o jų saldžiai kartokas skonis – gyvenimą. Todėl tikėta, jog migdolų lietuje „paskandintų“ jaunavedžių santuoka bus tvirta, jie dažniau mėgausis bendro gyvenimo teikiamais malonumais, o saldžios akimirkos atsvers karčias. 

Pamenate, rašydami apie tradicines ispaniškas vestuves, minėjome, jog dieną iki ceremonijos jaunikiui išvysti nuotakos tiesiog nevalia. Šis paprotys gyvuoja ir Italijoje. Nieko keisto, pamanysite, juk tai praktikuojama daugelyje pasaulio šalių. Tiesa. Daugeliui kur kas keistesniu papročiu pasirodytų draudimas ir pačiai nuotakai žiūrėti į save. Taip, taip... Jūs supratote teisingai. Senųjų papročių besilaikanti italė vestuvių dieną veidrodyje save išvysti gali tik tuomet, kai yra visiškai apsirengusi. Jei ji save išvystų iki tol, tai būtų suvokiama kaip blogą lemiantis ženklas. Panašiai traktuojama ir tai, jei jungtuvių dieną nuotaka pasipuošia auksiniais aksesuarais. Italijoje vieninteliu auksiniu jaunosios papuošalu gali būti tik vyro užmautas žiedas.

Jei dalyvausite tradicinėse itališkose vestuvėse, galite būti tikri, jog nuotaka dėvi keliaraištį. Tradiciškai to tikimasi iš visų italių. Šioje šalyje manoma, jog šis iš smulkių nėrinių pasiūtas nuotakos aksesuaras neša sėkmę. Ši tradicija atsirado būtent Italijoje, ji mena XIV amžių ir vis dar varo iš proto kone visą pasaulį. Svarbu tai, jog nors daugelis iš vienos kultūros į kitą patekusių vestuvinių tradicijų buvo adaptuotos ir pakito, keliaraiščio, jo nuėmimo po ceremonijos bei metimo svečiams paprotys išliko beveik nepakitęs. Tiesa, skirtinguose Italijos regionuose keliaraiščio nuėmimo tradicija skiriasi. Vienuose regionuose šį aksesuarą nusiima pati nuotaka, jį sukarpo ir išdalina svečiams kaip atminimo dovaną. Tuo tarpu kituose regionuose privilegija nuimti keliaraištį priklauso jaunikiui. Tačiau pastaruoju atveju aksesuaras nėra karpomas, jis tiesiog metamas svečiams. Jei paaiškėja, jog jaunoji nedėvi keliaraiščio, jaunikis nuima ir svečiams sviedžia kairįjį žmonos batelį.

Vestuvėse visi tikisi išvysti balta suknele pasipuošusią nuotaką, tačiau Toskanos regione tradiciškai nuotakos puošiasi juodos spalvos suknele bei balta skrybėle. Tad, jei savo italę draugę išvysite pasidabinusią juodos spalvos šedevru, nebūkštaukite. Juk ne visose šalyse juoda spalva simbolizuoja gedulą. Savotiškų vestuvinių tradicijų laikosi ir Venecijoje besituokiančios moterys. Duoklę papročiams atiduoti ketinanti jaunoji iš šio krašto į bažnyčią ateis apsirengusi ne tokia puošnia suknele, kaip kad daugeliui svečių norėtųsi. Taip yra todėl, kad pačią puošniausią suknelę Venecijos regione besituokianti nuotaka pasiliks pirmąjam šokiui su savo vyru. Gal ir neblogas sprendimas toms, kurios niekaip neišsirenka vienos suknelės iš dviejų, kaip manot?

Jei vis tik dilema, kokią suknelę pasirinkti Jums neiškilo, o ir galimybių dėvėti dviejų puošmenų per vakarą neturite, bet norite ko nors itališko, galite rinktis kitą variantą – prie suknelės priderinti tradicinį itališką vualį. Jų istorija siekia Senovės Romos laikus, kai santuokas organizuodavo tėvai. Tuo metu jaunieji vienas nuo kito buvo akylai saugojami. Kad būsimi sutuoktiniai vienas kito neišvystų ir neatsisakytų tuoktis, nuotakos veidas būdavo uždengiamas kone nepermatomu šydu. Vėlesniais laikas, kai jungtuvėse pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti meilė, o ne tėvų išrinktas partneris, Italijoje atsirado tradicija vualio ilgiu pažymėti laiką, kurį mylimieji praleido kartu. Tradiciškai vienas metras šydo simbolizuoja vienerius pažinties metus. Šis paprotys įsitvirtino pietinėje Italijos dalyje ir tebegyvuoja dar šiomis dienomis.

Beje, ar žinojote, jog posakis „medaus mėnuo“ (it. luna di miele) po pasaulį paplito būtent iš Italijos? Ir išties jis reiškia visai ne povestuvinę kelionę su kuria dažniausiai ir siejamas šis išsireiškimas. Medaus mėnuo Italijoje – daug žemiškesnis. Tradiciškai medaus mėnesiu Italijoje vadinamas laikotarpis, kai jaunavedžiai mėnesį po vestuvių kasdien mėgaujasi medumi tiesiogine to žodžio prasme. Čia tikima, jog smaguriaudami medų lygiai vieną mėnesį po vestuvių jaunavedžiai prikaups saldžių akimirkų daugeliui metų į priekį. Tiesa, jei patys norėsite pakopinėti medaus ir išbandyti tradicinį itališką luna di miele, atminkite, jog medumi gardžiuotis turėtumėte kiekvieno valgymo metu! Tad sėkmingų Jums pasirinkimų ir saldžių akimirkų kartu, mielieji!