Malta tėra nedidelis žemės lopinėlis Viduržemio jūroje. Savo dydžiu ji neprilygsta net Vilniui. Vis tik šios kelios tarp Šiaurės Afrikos ir Europos iškilusios salos daugybę amžių traukė atvykėlius. Į Maltą įsikėlė siciliečiai, vėliau ją kolonizuoti bandė finikiečiai, užkariauti troško arabai. Maltą savintis ketino ir romėnai, turkai, ispanai, anglai. Šios šalies neaplenkė ir Napoleonas Bonapartas, triuškinantį smūgį suduoti bandė Musolinis. Nepavyko. Tačiau visi šie įvykiai paliko ryškius pėdsakus ne tik Maltos istorijoje, bet ir kultūroje. Tai itin atsispindi senosiose maltiečių vestuvių tradicijose, kurios formavosi daugybės skirtingų kultūrų akivaizdoje. Tad, kokios tos vestuvių tradicijos šalyje, kurioje stūkso seniausi žemės statiniai, savo amžiumi gerokai pralenkę Egipto piramides bei Stounhendžą?
VESTUVIŲ TRADICIJOS MALTOJE: ŽINUTĖ LEDINUKŲ PRIPILDYTOJE PUODYNĖJE IR AUKSO ŽIEDAS ŽUVIES BURNOJE
Tradiciniai maltiečių vestuvių papročiai – tai tikras itališkų, graikiškų, ispaniškų ir net angliškų ritualų mišinys. Jame neapseita ir be arabiškų prieskonių. Būtent arabai Maltos kultūrą nuspalvino išraiškingomis spalvomis, mat šios šalies gyventojams įdiegė įprotį uoliai laikytis tradicijų bei religijos dogmų. Didžiausias pokytis maltiečių vestuvių tradicijose įvyko tuomet, kai krašte pradėjo plisti krikščionybė. Maltos salose per keletą amžių pastatyta daugybė bažnyčių, kurios tapo pagrindine tuoktuvių ceremonijos vieta, nukonkuravusią natūralios gamtos prieglobstį. Dabar maldos namų šioje šalyje – 356 ir tradicinės maltiečių vestuvės vyksta būtent juose.
Daugelį amžių Europoje taikyta praktika, kai gyvenimo partnerius dukroms išrenka tėvai, Maltoje egzistavo taip pat. Todėl šioje šalyje merginos toli gražu ne visada tardavo lemiamą žodį tuoktuvių klausimais, o ir meilė tais laikais vaidino antraeilį vaidmenį. Gimdytojams nusprendus, jog merginai laikas tekėti, jos motina apie tai informuodavo aplinkinius... ant namo išorėje esančios akmeninės lentynėlės padėdama ledinukų pripildytą stiklainėlį. Tiesa, norėdami išbandyti būsimų kandidatų atidumą, tėvai gudraudavo ir stiklainį su skanėstais neretai pastatydavo ant labiausiai nuo gatvės bei aplinkinių akių nutolusiose lentynose. Kadangi Maltoje tradiciškai namų sienas ir taip puošia įvairiaspalvių gėlių vazonai, tarp jų besipuikuojančius saldainius pastebėti kartais nebūdavo lengva.
Tai padaręs ir namų šeimininkų dukterį vesti norintis vaikinas turėdavo susirasti vyresnį vyrą, kuris galėtų apie tai pranešti merginos tėvams. Iš tarpininko vaidmenį atliekančio piršlio (malt. ħuttab) buvo tikimąsi kuo nuotaikingesnio pasakojimo apie būsimą žentą bei itin vaizdingos, „nuotykių pilnos“ saldainių radimo istorijos. Mat manyta, jog puiki nuotaika, išradingumas bei iškalba gali lemti ne tik sužadėtuvių sėkmę, bet ir turėti teigiamos įtakos tolimesniam jaunuolių gyvenimui drauge.
Dukrą kuo greičiau ištekinti trokštantys tėvai rinkdavosi kiek kitokį jos subrendimą simbolizuojantį bei daug akivaizdesnį ženklą. Kai kuriuose Maltos regionuose saldainių puodynę motina iškeisdavo į lauko gėlių puokštę, statomą ant būsimos nuotakos kambario palangės. Šią puošmeną pastebėjusiam vaikinui tradicijos leido ne tik atsiųsti piršlį, pačiam pasirodyti prie lango, bet ir pasikviesti liaudiškų dainų atlikėją. Kol šis dainuodavo būsimai nuotakai, piršlys informuodavo merginos motiną apie vaikino ketinimus.
Jei tėvams tikdavo vaikino kandidatūra, buvo skelbiamos sužadėtuvės bei nustatomas merginos kraičio dydis. Kaip įrodymą, jog jaunuolis laikysis savo žodžio ir ves, mylimąjai jis atsiųsdavo žuvį, kurios burnoje būdavo įdėtas auksinis žiedas. Pastarąjį ženklindavo ištikimybę simbolizuojanti graviūra – susikibusios rankos. Ši tradicija siekia Viduramžius, tačiau nėra užmiršta ir dabar. Todėl, jei Jūs atostogausite Maltoje ir vakarienės metu užsisakysite žuvį, patikrinkite ar jos burnoje nieko nėra. Juk šiame žvejų krašte tokios piršlybos itin dažnas reiškinys.
Tradicinė maltiečių sužadėtuvių šventė vadinama Ir-Rabta. Tai fiesta, kurios metu pagrindinis dėmesys skiriamas nuotakos bei jaunikio tėvų supažindinimui. Tuo atveju, jei sužadėtuvės įvykdavo tik piršliui tarpininkaujant ir saldainius valgant, o pats vaikinas neturėdavo progos susipažinti su mergina, tai tapdavo švente, kuomet jie pirmą kartą susitikdavo. Būtent tuomet nuotaka aplinkiniams parodydavo sužadėtuvių žiedą bei atsidėkodavo jaunikiui įteikdama baltą nosinaitę nėriniuotais kraštais. Pasibaigus oficialiai daliai Ir-Rabta prisipildydavo liaudies dainų skambesio bei įvairių šėlionių žaidžiant.
Miestus vienas nuo kito Maltoje skiria ne didžiuliai atstumai, o mūro sienos, todėl sužadėtuvių šventės šioje šalyje jau daugelį amžių yra tapusios ne tiek dviejų šeimų, kiek ištisų kvartalų fiesta. Joje supažindinami ne tik jaunieji, jų tėvai, bet ir giminaičiai, draugai. Tai bendruomeniškumą puoselėjanti tradicija į pasiruošimo vestuvėms sūkūrį įtraukianti daugybę žmonių.
Tradicinės Maltoje gyvenančių porų vestuvės neįsivaizduojamos be iškilmingos eisenos. Ji prasideda nuotakos namuose ir baigiasi vienoje iš parapijai priskiriamų bažnyčių. Papročių, kuomet jaunoji išlydima iš namų ir su visa svita keliauja link ceremonijos vietos galima rasti ne vienoje Europos šalyje. Vis tik Maltoje į bažnyčią žygiuoja ne nuotaka ir visa jos svita, o jaunoji bei keletas konkretų vaidmenį atliekančių žmonių. Tradiciškai ją į bažnyčią lydi grupelė muzikantų, dainininkų bei vestuvinius atributus nešantys vyrai. Šis paprotys formuotis pradėjo dar ankstyvaisias Viduramžiais, tačiau išliko iki šių dienų beveik nepakitęs.
Jei Jums tektų lankytis Maltoje, galite gerokai nustebti išvydę, jog vestuvių eisenos metu, kuomet siauromis gatvelėmis žygiuoja šventės kaltininkai, jaunąją dengia ne kas kita kaip baldakimas. Šis puošnus stogelis, nešamas keturių vyrų, naudojamas ir bažnytinių procesijų metu. Pagrindinė jo funkcija vestuvių dieną – apsaugoti moterį nuo „blogos“ akies, nužiūrėjimo. Tai savotiška apsauga, padedanti saugiai pasiekti maldos namus, sulaukti Dievo palaiminimo. Iki pat XVII amžiaus vidurio Maltoje naudoti bažnyčiai priklausantys baldakimai. Tačiau net ir uždraudus tai daryti, šalies gyventojai neatsisakė šio papročio ir vestuvėms reikalingus puošnius stogelius pasigamino patys.
Jei muzikantai ir dainininkai vestuvinės eisenos metu žengia priekyje jaunosios, tai vyrai, nešantys vestuvinius atributus – už jų. Tradiciškai pirmasis vyras neša vyną bei žvakes, kurios bus panaudotos bažnytinės ceremonijos metu. Kiti du rankose laiko didžiules lėkštes su skanėstais. Vienoje iš jų puikuojasi vestuvinis tortas su jaunųjų figūrėlėmis, o kitoje – saldainiai bei pyragaičiai. Žolelės šiame krašte simbolizuoja dvasingumą bei yra geranoriškumo ženklas, todėl vaistažolių pilna vaza taip pat neatsiejama nuo šios eisenos. Paskutinysis jos dalyvis aplinkinius vaišina vaisingumą simbolizuojančiais riešutais bei gatvėje susirinkusiems vaikams mėto monetas.
Tarp Maltos vestuvinių tradicijų galima atrasti ir keistenybių. Viena iš jų – paprotys, kurio besilaikydama nuotaka šventinės vakarienės metu privalo valgyti atskirai nuo visų svečių bei vyro. Tik puotos pabaigoje ji gali atsisėsti šalia mylimojo. Tiesa, tuomet jai leidžiama gerti iš jo taurės bei drauge mėgautis desertu. Tai tampa ženklu, jog nuo šiol jaunieji viskuo dalinsis.
Šiuolaikinės vestuvės Maltoje yra labai panašios į tas, kurios propaguojamos ir kitose Europos valstybėse. Tad popiuliariosios kultūros atspindžių gausu ir šiame salyne. Vis tik, holivudiškiems elementams šioje šalyje kelią skintis sekėsi itin sunkiai. Tam trukdė senosios maltų vestuvių tradicijos, kurių populiarumas neblėsta ir šiomis dienomis. Apskritai, maltiečių vestuvių tradicijos gan konservatyvios. Juk čia ir skyrybos įteisintos dar visai neseniai. Iki 2011 – ųjų metų referendumo šiame krašte santuoką teisiškai nutraukti buvo įmanoma tik bažnyčiai leidus, o pats procesas trukdavo devynerius metus... Todėl būkite atidūs besirinkdami kraštą, kuriame tuokiatės ir planuojate gyventi – šalių, kuriose skirtis draudžiama, dar yra.