Šeimos kaip institucijos samprata susiformavo dar ankstyvaisias Viduramžiais. Net ir tuomet šeima atliko pagrindinį tradicijų perdavimo iš kartos į kartą vaidmenį. Atšiauriu klimatu pasižyminčioje Suomijoje, kur atstumų tarp gyvenviečių būta didelių, santuoka reiškė ne tik galimybę išsaugoti šeimos tradicijas, bet ir susirasti sąjungininkų bei pagalbininkų tiek kasdienius darbus nudirbant, tiek visuomeninius klausimus sprendžiant. Senosios vestuvių tradicijos šiame krašte glaudžiai susijusios su greta esančios Švedijos kultūra, nes ilgą laiką didžioji dalis Suomijos teritorijos priklausė šiai kaimynei. Tad, kokios gi tos vestuvių tradicijos vienoje iš rečiausiai apgyvendintų šalių Europoje?
VESTUVIŲ TRADICIJOS SUOMIJOJE: ŽIEDAS STIKLINIAME BUTELYJE
Anokia paslaptis, jog šiuolaikinės poros santuokos įžadais susisaistyti neskuba, o praeito amžiaus viduryje gimę jų artimieji tuo stebisi ir kartas nuo karto tokiems „lėtapėdžiams“ kumštelna į šoną perspėdami, jog šie gali likti „prie suskilusios geldos“. Požiūris aukso žiedais apsikeisti kuo anksčiau – tai daugybę amžių vyravusios visuomeninės santvarkos palikimas.
Suomijoje ankstyva santuoka įteisinta oficialiais potvarkiais. 1686 – aisiais išleistame Bažnyčios Įstatyme nurodoma, jog šioje šalyje tuoktis gali vos keturiolikos sulaukę berniukai bei trylikos metų mergaitės. Tačiau, nepraėjus nė trisdešimčiai metų, įstatymas buvo pakeistas ir santuokos registruotos tik tuo atveju, jei vaikinai būdavo ne jaunesni nei dvidešimt vienerių metų amžiaus, o merginos – penkiolikos. Išimtys buvo daromos tik žemdirbių sūnums. Jie vesti galėjo sulaukę aštuoniolikos. Tokia tvarka Suomijoje gyvavo iki pat 1922 – ųjų. Kiek vėliau šalyje įsigalėjo nuostata, jog pats tinkamiausias amžius santuokai yra ne mažesnis nei dvidešimt ir ne didesnis nei dvidešimt penkeri. Tiesa, tai buvo taikoma merginoms. Dvidešimt penkerių metų ribą perkopusi ir vis dar neištekėjusi mergina vadinta senmerge. Tokia vestuvių tradicija XX amžiaus viduryje įsigalėjo daugelyje Europos šalių.
Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje susižieduoti jaunimui padėdavo piršliai. Būtent jie „iššniukštinėdavo“ aplinką ir išsiaiškindavo ar pasiūlymas tuoktis nebus atmestas. Išsirinkę antrąją pusę jaunuoliai privalėjo gauti tėvų sutikimą. Priešingu atveju įsimylėjėliai negaudavo savo kraičio bei palikimo dalies. Tokia tradicija Suomijoje gyvavo iki pat XIX amžiaus antrosios pusės. Tik 1864 metais šalyje įsigaliojo įstatymas, kuris dvidešimt vienerių sulaukusioms poroms leido tuoktis be tėvų sutikimo ir kitų turto apribojimų.
Didžiojoje dalyje Suomijos piršlybos vykdavo diskretiškai. Tik Karelijos regione tai tapdavo visos gyvenvietės švente. Tradicija triukšmingai atšvęsti sužadėtuves šiame krašte išlikusi iki šių dienų. Žinoma, dabar šis paprotys kiek pakitęs ir tapęs tiesiog pramoga aplinkiniams, kurią organizuoja jau susižiedavusi pora. Sužadėtuvės Suomijoje tradiciškai vykdavo vakare. Moters rankos siekiantis gerbėjas į pagalbą pasitelkdavo iškalbos nestokojantį palydovą. Vakarinėje šalies dalyje tradiciškai juo tapdavo šeimos draugas ir būtinai vyresnis už pirštis besirengiantį jaunuolį vyras. Karelijoje jaunuoliui draugiją palaikydavo tėvas arba giminaitis. Tuo tarpu Suomijos pietvakariuose ūkininkai turėdavo savitą paprotį ir piršlyboms samdydavo profesionalų piršlį.
Pasirodžius merginai būsimas jaunikis bei piršlys jai įteikdavo dovaną, kuri būdavo įdėta į butelį. Tradicinėmis sužadėtuvių dovanomis Suomijoje laikomos auksinės monetos, žiedas arba liaudiškais raštais išmarginta skara. Pastaroji simbolizuoja rūpestį ir šilumą, žiedas – meilę ir priklausomybę. Savo ruožtu monetos žymėjo vyro gebėjimą rūpintis šeima, finansinę gerovę. Savaime suprantama, jog visus šiuos daiktus į butelį sudėti būtų sudėtinga, todėl pirštis besirengiantis vyras rinkdavosi vieną simbolį iš trijų. Nors žiedo, auksinių monetų bei skaros simbolinės reikšmės ir skiriasi, šiame krašte jos turi vienodą „svorį“ ir pripažįstamos vienodai svarbiais santuokos atributais. Tad pirštis besirengiančiam vyrui telieka pasirinkti, kokią jam svarbiausią žinią jis nori perduoti savo mylimąjai.
Stiklinis butelis sužadėtuvių dovanai įpakuoti Suomijoje naudojamas ne atsitiktinai. Stiklas – tyrumo, skaidrumo simbolis. Todėl patalpindami sužadėtuvių dovaną į butelį jaunuoliai parodo, jog neturi slaptų kėslų, o jų meilė tyra. Paprotys sužadėtuvių dovanas pakuoti į stiklinius butelius gyvuoja ir šiomis dienomis. Tad, jei nuvykę į Suomiją juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinoje išvysite jų siluetus – nenustebkite. Juk tai gan originalu, tiesa?
Pirmas darbas, kurį turėdavo atlikti tekėti sutikusi mergina – tai pasirodymas viešumoje bei dovanų iš aplinkinių priėmimas. Paskelbus apie sėkmingas sužadėtuves bei paskyrus vestuvių dieną bažnyčioje, būsima nuotaka drauge su vyresne moterimi aplankydavo giminaičius bei kaimynus. Tradiciškai nuotaka nešdavosi pagalvės užvalkalą į kurį ir būdavo dedamos dovanos: lino, vilnos gaminiai, drabužiai, monetos. Vėliau dalis šių dovanų būdavo išdalinta jaunikio šeimos nariams bei giminaičiams. Tuo rūpindavosi pati nuotaka bei keletas jos pagalbininkių jau pačios šventės metu. Tai Viduramžių laikus menantis paprotys, tačiau rytinėje Suomijos dalyje dar ir dabar galima išvysti nuo durų prie durų vaikštančią nuotaką. Ši tradicija itin dažnai prisimenama šiuolaikinių mergvakarių metu, kurių tarp tradicinių tuoktuvių ritualų Suomijoje išties nebūdavo.
Jei Jums teks dalyvauti tradicinėse suomių vestuvėse, tai turėtumėte žinoti, jog švęsti teks dvi ar tris dienas. Papročių besilaikantys jaunavedžiai Jus gali pakviesti ir į tradicines maudynes saunoje. Tradiciškai jos vyksta vakarą prieš kitą dieną vyksiančias jungtuves. Nuotaka saunoje maudosi su šventėje dalyvausiančiomis merginomis, o vyrai laiką leidžia su jaunikiu. Tiesa, pietvakarinėje Suomijos dalyje dar XVII amžiuje įsivyravo paprotys nuotakai maudytis tik su jaunikiu. Šiame krašte manyta, jog tokios maudynės padeda mylimiesiems geriau pažinti vienas kitą ir sustiprina abipusius ryšius. Ši tradicija vis dažniau prisimenama ir šiomis dienomis, tačiau maudynių ritualai saunoje įtraukiami tiek į triukšmingą mergvakarių, tiek į bernvakarių repertuarą. Vis tik tradicinių maudynių prieš pat vestuves bei šėlionių saunoje mergvakario metu nereiktų painioti, nes tradicinis apsivalymo ritualas prieš pat vestuves Suomijoje niekada nebūna triukšmingas. Tai susikaupimo bei kruopštaus pasiruošimo santuokai laikas.
Tradicinių suomiškų vestuvių ceremoniją sudaro dvi dalys. Pirmoji iš jų propaguojama kone visose Skandinavijos bei Baltijos šalyse. Tai ne kas kita kaip jaunosios išlydėjimas iš tėvų namų. Tačiau Suomijoje šis paprotys lydimas ne garsių raudų, o triukšmingos ir gausios eisenos į ceremonijos vietą. Eisenai šiame krašte vadovauja piršlys bei nuotakos tėvas. Pastaroji užimdavo savo vietą tarp jų. Lydima liaudiškos muzikos garsų bei šventės dalyvių šūksnių, nuotaka pasiekdavo bažnyčią arba jaunikio namus, kuriuose tradiciškai ir vykdavo tuoktuvių ceremonija bei šventė.
Jaunikio namuose įsimylėjėlių laukdavo išpuošti jaunavedžių krėslai. Būtent juose sėdėdama naujai „iškepta“ pora ir priimdavo svečius, kurie paeiliui sveikindavo bei įteikdavo dovanas. Jei Jums teks dalyvauti suomių vestuvėse, tai turėtumėte žinoti, jog tradicine vestuvine dovana šiame krašte laikomi pinigai. Juos turėtumėte įdėti į nuotakos laikomą lininį krepšį. Tokie tatai tradiciniai suomių vestuvių papročiai. Kuriuos iš jų panaudosite Jūs?