Vestuvių tradicijos skirtinguose Vokietijos regionuose skiriasi. Vis tik esama papročių, kurie paplito po visą kraštą ir tapo neatsiejama šios šalies kultūros dalimi. Kai kurios tradicijos gyvuoja keletą šimtmečių. Daugelio iš jų atsiradimą lėmė smagūs nutikimai, kai kuriuos papročius aiškinti bandoma remiantis legendomis. Bendrų tradicijų įsigalėjimo skirtinguose šalies regionuose nepaveikė nei istorinės aplinkybės, nei kitokias kultūrines vertybes atsivežę atvykėliai. Tad šįsyk kviečiame Jus pakeliauti po vyno ir alaus šventėmis garsėjančias žemes ir sužinoti, kokios vestuvinės tradicijos pačios populiariausios šiame itin kosmopolitiškame krašte.
VESTUVIŲ TRADICIJOS VOKIETIJOJE: TUOKTIS TIK BAŽNYČIOJE „NELEGALU“
Vokiečiai turi daugybę unikalių vestuvinių papročių. Tradiciškai vestuvės šioje šalyje trunka tris dienas, tačiau tai nebūtinai tampa penktadienį prasidedančiu ir sekmadienį besibaigiančiu šventimo maratonu. Vokietijoje įprasta santuokos ceremoniją, tuoktuves bažnyčioje bei patį šventimą „atskirti“ vienas nuo kito, todėl dažnai tarp vienos ir kitos ceremonijos būna mažiausiai kelių dienų pertrauka.
Pirmąją dieną įsimylėjėliai santuoką įteisina civilinės metrikacijos skyriuje. Vokietijoje tai privaloma, nes santuoka tik bažnyčioje tiesiog neturi juridinės galios ir laikoma nelegalia. Tradiciškai jaunieji civilinės metrikacijos skyriuje sutuokiami lygiai prieš savaitę iki bažnytinės ceremonijos arba likus vienai dienai iki jos. Jei pastarojoje gali dalyvauti daugybė žmonių, tai tuoktuvių ceremonijos įteisinimą miesto rotušėje gali stebėti tik jaunųjų šeimos nariai bei liudininkai. Šią ceremoniją dažniausiai vainikuoja šventinė vakarienė jaukiame restorane.
Jei Jums tektų tuoktis Vokietijoje, turėtumėte žinoti, jog apie paskirtą vestuvių datą civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojus privalote informuoti ne vėliau kaip prieš šešias savaites. Priešingu atveju, Jūsų santuokos ceremonijos įteisinimą santuokų rūmuose galės stebėti tik Jūsų tėvai ir liudininkai. Išlygos netaikomos net broliams ir seserims. Tokios šios šalies taisyklės ir jų laikomasi kone šimtmetį.
Antroji vestuvių diena Vokietijoje nėra tokia oficiali. Jos metu jaunavedžiams suorganizuojamas „Porceliano vakarėlis“. Polterabend – tai tradicinis šėlionių vakaras, kurio metu jaunųjų artimieji bei didžiulis būrys draugų ir pažįstamų į šventės vietą suneša įvairiausių porcelianinių indų, senų virtuvės aksesuarų. Vokietijoje tikima, jog šukės neša laimę, todėl vakarėlio dalyviai sudaužo porcelianą tikėdamiesi naujai „iškeptai“ šeimai prišaukti sėkmę. Visa ši netvarka daroma jaunavedžiams stebint ir užtrunka gan ilgai. Mat šukių krūvą įsimylėjėliams tenka sutvarkyti. Dviese. Iki tol indus daužę svečiai turi progą atsipūsti ir stebėdami plušančius jaunuosius įvertinti jų gebėjimus dirbti drauge. Šis paprotys Vokietijoje gyvuoja keletą šimtmečių ir yra tapęs smagia pramoga ne tik jaunavedžių artimiesiems, bet ir daugeliui aplinkinių žmonių, kurie mielai prisijungia prie šių šėlionių.
Civilinį santuokos įteisinimą bei po jų vykusias pramogas Vokietijoje vainikuoja religinė ceremonija, kuri tradiciškai vyksta trečią vestuvių dieną. Kadangi mylimieji jau būna teisiškai susituokę, prie altoriaus jie žengia drauge. Priešingai nei populiaru Jungtinėse Amerikos Valstijose Vokietijoje besituokiančios poros prie altoriaus žengia be palydos. Tad, jei Jums teks dalyvauti tradicinėse vokiečių vestuvėse bažnyčioje, čia Jūs neišvysite nei pamergių su pabroliais, nei gėles barstančių vaikų.
Vis tik Vokietijoje bei Amerikoje besituokiančios nuotakos turi kai ką bendro – tradicija tapusias baltos spalvos sukneles. Vokietės tradiciškai prie jų priderina ilgas pirštines, tačiau atsisako žemę siekiančių vualių. Tradiciniu nuotakos galvos apdangalu šioje šalyje laikomi tik viršugalvį dengiantys, gėlių formą primenantys šydai. Vokietijoje šios puošmenos jokiu būdu negali dengti nuotakų veido, todėl būna vos delno pločio. Nors paprotys dėvėti tokio tipo galvos apdangalus šioje šalyje gyvuoja keletą šimtmečių, vis daugiau nuotakų prisimena ir dar senesius laikus menantį nuotakų atributą – plačius plaukų raisčius su kaspinu. Ši puošmena itin populiari Bavarijos žemėse besituokiančių nuotakų gretose.
Iš derlingomis žemėmis garsaus Bavarijos krašto po šalį paplito ir kitas vestuvinis paprotys, kurio nurungti neįstengia jokie moderniosios kultūros elementai. Dar Viduriniais amžiais besituokusios poros į bažnyčią žengdavo turėdamos gabalėlį duonos, žiupsnelį druskos bei saujelę grūdų. Tai šeimos gerovę bei vaisingumą simbolizuojantys elementai, kurių nepamiršta ir šiuolaikinės poros. Ir šiomis dienomis į bažnyčią žengianti nuotaka pasirūpina duona ir druska, o jaunikis – saujele grūdų, kurie dažniausiai būna arba įdėti į mažučius lininius maišelius, arba išradingai įkomponuoti į jaunosios puokštę.
Jei Jums teks dalyvauti vokiečių vestuvėse, nenustebkite, kai jungtuvių dieną sulauksite netikėto svečio. Atidarius duris Jus gali nustebinti maskaradiniais drabužiais pasipuošęs šventės kvieslys. Margaspalviu kostiumu ir kaspinais nusmaigstyta skrybėle pasipuošęs vyras (Hochzeitslader) rimuotomis eilėmis „išdainuos“ specialiai Jums skirtą kvietimo į vestuves tekstą. Jūs, atsakydami į kvietimą, turėtumėte pavaišinti keliauninką kokiu nors gėrimu ir į skrybėlę įsegti pasirinktos spalvos kaspiną. Kokiu gėrimu vaišinsite netikėtą svečią – rinktis Jums. Tačiau atminkite, jog keliauninkas turės aplankyti dar ne vieną į šventę pakviestą svečią, todėl alkoholiniais gėrimais piktnaudžiauti nereikėtų. Antraip sukviesti visus svečius į jungtuves kaip reikiant išpuoštam vyrukui gali prireikti ne vienos dienos.
Jei kvieslys savo darbą atlieka dar iki vestuvių, tai jaunavedžiams kaip reikiant padirbėti tenka vos tik išėjus iš bažnyčios. Mat Vokietijoje gaji tradicija išbandyti jaunavedžių jėgas ne tik porceliano šukes šluojant, bet ir rastus pjaunant. Iš bažnyčios išėjusius jaunavedžius šioje šalyje įprasta pasitikti ne tik ryžius beriant, bet ir pjūklą į rankas įduodant. Bažnyčios kieme jaunavedžiai randa ant ožio malkoms pjauti padėtą rastą, kurį turi drauge perpjauti. Tai pirmas sunkus darbas, kurį atlikdami jaunieji įrodo gebėjimą drauge įveikti jų laukiančius sunkumus.
Ne ką mažiau intriguoti turėtų ir kita jaunavedžiams skirta užduotis puotos metu. Jei joje dalyvausite, veikiausiai išvysite, kaip jaunavedžiai tuo pat metu geria iš vienos taurės. Neįmanoma! – veikiausiai pamanysite. Taip manė ir Viduramžių laikais gyvenęs itin turtingas didikas, kurio dukra pamilo auksakalį. Legenda byloja, jog tėvas atsisakė palaiminti jo vienturtės dukters ir paprasto jaunuolio meilę. Tąkart merginai piršosi daugybė turtingų ir kilmingų vyrų, tačiau už jų tekėti ji atsisakė. Įpykęs tėvas auksakalį uždarė į požemius tikėdamasis, jog laikui bėgant dukra jį pamirš. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jo numylėtas vaikas tiesiog nyko akyse. Tuomet didikas jaunąjam auksakaliui metė iššūkį – nukalti tokią taurę iš kurios vienu metu galėtų gerti du žmonės ir anei lašas nenuvarvėtų ant žemės. Tik tuo atveju, jei jam pavyktų įvykdyti šią užduotį, jis leistų vesti jo dukrą. Nuo to laiko po Vokietiją paplito legenda apie Nuernbergo nuotakos taurę, laiką bei tironišką tėvo elgesį nugalinčią meilę. Tad, jei dalyvausite tradicinėse vokiškose vestuvėse, išvysite tikrai netradicinį indą iš kurio jaunieji ir gurkšnos pirmąjį savo vyro ir žmonos gėrimą. Mat dar Viduramžiais išradingas auksakalys sukūrė moters siluetą atitinkančią taurę. Joje tuščiaviduris sijonas tarnauja kaip didelė taurė, o merginos rankose laikomas ir virš galvos iškeltas kibirėlis – kaip mažesnė taurelė. Pastaroji gali sukinėtis ir sūpuoti, todėl iš šios taurės geriantys neišlieja nei lašo.
Tradicijos perduodamos ne tik iš kartos į kartą, bet ir iš regiono į regioną. Tad kad ir kokios šalies vestuvines tradicijas bepasirinktumėte „papuošti“ savo šventę atminkite, jog svarbu ne tik tinkamai pritaikyti skirtingus papročius, bet ir suvokti jų reikšmę. Sėkmingų pasirinkimų!